- veptelėti
- 1 vèptelėti, -ėja (-ia J, Š, RŽ, NdŽ, KŽ), -ėjo RŽ, DūnŽ šnek. 1. tr., intr. V.Kudir, NdŽ prašnekti, tarstelėti, pasakyti: Ana žodį vèptelėjo J. Vèptelėjo žodelį, ir vėl tyli DŽ1. Vienas veptelėjo, kitas atkartojo, o trečiasis įtikėjo Š(LzP). Vèptelėjo ne šią, ne tą, tegu aną balai! Krš. Vèptelėji žodį, liežuviai vieni Krš. Ta veptelėjo žodelį, o ji nuo savęs dešimtį pridėjo Lnkv. Vèptelė[ja] kumet ne kumet kokį žodį ir tylia Vvr. Taip durna: ka vèptelė[ja] ką, ka pasako – juoku valiokias Rdn. Kažin kas veptelėjo policijai, kad mūsų kaimynas arklį pavogė Ldk. Žinai, čia tai jau visai ne vietoj vèptelėjai Jrb. Pamenu, sykį veptelėjau, kad per daug jis dirbąs – ir universitete, ir rašąs, ir dar redakcijoj J.Paukš. Tu ne tiek valgai, kiek taškaisi pienu, – subarė vaiką. Ir patylėjusi veptelėjo puse burnos: vaiko atvažiavo M.Katil. 2. intr. KŽ prasiverti, prasižioti: Lūpa vèptelėjo NdŽ. 3. intr. žnektelėti: Kad griuvo ant ledo, tai net vèptelėjo Krd. 4. intr. kvaištelėti: Veptelėjęs toks buvo, jo arkliai galiuką patraukia ir stoja Snt. 5. intr. NdŽ garsiai šliurptelėti. \ veptelėti; paveptelėti; suveptelėti
Dictionary of the Lithuanian Language.